Štai taip bankininkystės spekuliantai „Akropolio“ lankytojams propaguoja, kad Latvijoje jau viskas yra blogai.
Bet nesijaudinkite. Mes visad galėsime tiesiog persikelti su visa Lietuva prie Slovenijos. Ji netoli, o joje, panašu, viskas jau pasitaisė. Kaip kitaip paaiškinti, kad ten, kaip ir Naujojoje Zelandijoje, jau yra raudonos rodyklės į šoną?
Važiuodamas iš senamiesčio namo, pravažiuoju šį ženklą: miestas baigėsi, o aplink – laukai.
Bet juk gyvenu aš visgi Vilniuje, tiesa? Todėl už 2 kilometrų esu sveikinamas įvažiavus į Vilnių, o kartu ir įspėjamas, kad mieste gyvena žmonės:
Ar kas nors žino, kur toks nuostabus kelio ruožas, kad Vilnius baigiasi ir vėl prasideda?
Kasdien parduotuvėje „Maxima“ yra nesunku sutikti įvairių klaidų. Klasikinės akcijos „2.99 2.99“, blogai lentynose sudeliotos kainos, kasininkių klaidos mušant prekes: „kaip tai ne penkis surelius perkate?“
Prieš mėnesį pirkau padažą „Uncle Bens“. Stovi dvi rūšys – paprastas ir aštrus. Po aštriu kainos nėra, o po paprastu – akcija „5.99 3.99“. Kasoje už paprastą sumokėjęs 6 litus, grįžau prie kainos, kur, be abejo, ir pamačiau: kaina su nuolaida yra aštriam padažui. „Padažas Uncle Bens (aštrus)“ buvo parašyta kainoje. Man pastebėjus apgaulę, kasininkė tučtuojau pasiūlė prekę grąžinti arba pakeisti aštriu padažu ir tik pakilus dviem vadybos lygiais aš gavau savo paprasta padažą nurodyta kaina. Du litai nurašyti į „rinkodaros išlaidas“, kaina buvo demonstartyviai pastumta, o aš toliau kelti konflikto nenorėjau.
Praėjo mėnuo ir aš išsiaiškinau, kad nėra viskas taip baisu. Juk jeigu „Maxima“ negali suskaičiuoti iki aštuonių – keista iš jos reikalauti suskaičiuoti gerai kainas, tiesa?
Visi ženklai „Rezervuota Antis įmonės klientams“, „Rezervuota Batai“ yra absoliučiai nelegalūs ir neturintys juridinės galios ir man nusibosta tai kartoti. Palikti automobilį tose vietose galite be jokių juridinių pasekmių, nebent tai draudžia kiti įstatymai (vieta yra ant šaligatvio, nelieka vietos pravažiuoti ir pan.).
(Atsiprašau už prastą ir vogtą nuotrauką – dabar neturiu nei fotoaparato, nei planų išvažiuoti miestan, o parašyti noriu)
Vienintelis ženklas, kuris iš tiesų gali rezervuoti stovėjimo vietą yra štai toks:
O stovėti šiuo ženklu pažymėtoje teritorijoje gali ne „darbuotojai ir klientai“, o automobiliai, turintys ant (po) priekinio stiklo specialų leidimą, išduota SĮ „Susisiekimo Paslaugos“. Užrezervuoti šitaip vietą kainuoja nuo 125 iki 500 litų vienam mėnesiui vienai vietai. Aišku, tiek sumokėti gali nedaug kas, o ir naudos iš jo yra nedaug, nes klientai visai negalės palikti savo automobilių.
Nedrąsiems – atsiverkite kelių eismo taisykles. Cituoju:
IX. Baigiamosios nuostatos
Draudžiama prie kelio ženklo, jo stovo ar bet kokio kito eismo reguliavimo įtaiso tvirtinti ką nors, kas nesusiję su to kelio ženklo ar įtaiso paskirtimi. Kelio ženkle draudžiama nurodyti informaciją, susijusią su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinančia įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (pvz.: įmonės pavadinimą, prekės ženklą, teikiamų paslaugų rūšį, adresą, telefoną ir kitą).
Be abejo, įžūlumas irgi nėra gerai – parkuodami automobilį stenkites galvoti apie kitus, neužimti arčiausios vietos, paliekant automobilį ilgam ir kitaip rūpintis kitais vairuotojais.
Beje, ženklų kūrėjų idiotiškumas kartais nežino jokių ribų. Štai ženklas iš Vilniaus pakraščių, kuriuo bandyta pasakyti „šiose mažose gatvelėse, kuriose laksto vaikai ir katės, daug duobių ir kitų pavojų, stenkitės nevažiuoti greičiau už 20 km/h“. Kelių eismo taisykles išmanantys patys supras visą ironiją:
Kas nežino, kas yra RSS – gali surasti pilną internetą paaiškinimų.
Kas nežino, kas yra Twitter – tai tiesiog toks viešas ilgalaikis čatas.
Jei kas nežinojo bent vieno, jiems mano išvedžiojimai toliau bus mažiau įdomūs.
Jei kas norės pasakyti „lyginti RSS su twi – kaip kiaušinius su dinozaurais“, lai nesako.
Jei kažkas vis dar skaito, parašykite savo nuomonę, įvertinimą, ką nors prie komentarų. Kad negalvočiau, kad rašau į sieną. Ačiū.
Asmuo, parašęs „Rest in Peace, RSS“, yra apgailėtinas nevykėlis, bjauriu viešumo triuku pabandęs sugrąžinti skaitytojų susidomėjimą jo žodžiais. Taip, dabar jis yra herojus grupelei mažamečių „revoliucionierių“, kurie nieko toliau savo nosies ir „followerių“ skaičiaus falometrijos tikslais nemato. Šaunu, sveikinimai, eik mirk po stoties suoliuku.
Straipsnio pradžioje Steve pamini, kad „RSS laikas mirti – aš juo nebesinaudoju“. Be abejo, pagalvoja skaitytojas, jis parodo pavyzdį, o toliau argumentuos, kodėl jo asmeninė patirtis turėtų būti ekstrapoliuojama visiems vartotojams.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia vaikiška kalba parašyta ši pastraipa. Paskaitykite patys:
„I haven’t been in Google Reader for months. Google Reader is the dominant RSS reader. I’ve done the math: Twitter 365 Google Reader 0. All my RSS feeds are in Google Reader. I don’t go there any more. Since all my feeds are in Google Reader and I don’t go there, I don’t use RSS anymore.“
Aš vaikštau į darželį. Ten turiu penkis draugus. Mano draugai su manimi žaidžia. Mes žaidžiame slepynes.
Tokio stiliaus panaudojimas turi vienintelę priežastį – parodyti, neva jo pozicija elementari ir prieinama net vidutiniam twitterio ekstremalistui.
Po kelių pastraipų istorijos, kur jis pamini, kaip gerai buvo su RSS, jis parodo, kad trys RSS funkcionalumai yra pakeisti trijų naujų žaidėjų.
Matau gausybę problemų šioje pozicijoje.
Steve skaito internetą, naudodamasis nuorodomis, kurias į twi jam įdeda draugai. Šaunu. Iš kur tos nuorodos atsiranda? Iš kitų twi draugų. O iš kur jos atsiranda dar anksčiau? Variantai yra du – arba iš RSS, arba iš automatinio įrašų skelbimo į twi. Tačiau antruoju atveju autorius tikrai skelbia ir RSS, tiesa? Tai koks gi rezultatas? Vietoj greito ir patogaus teksto gavimo į savo RSS skaityklę, jis spaudo neaiškas sutrumpintas nuorodas, pavėluotai atėjusias iš jo draugų, kurie jam atrenka turinį iš RSS. Nėra nieko blogo naudotis draugų paslaugomis, tačiau sakyti, kad RSS miręs, kai nuo jo priklausai – kažkaip keista, tiesa?
Twitter yra centralizuota sistema, priklausanti vienai pelno siekiančiai organizacijai (taip, šmaikštuoliai, twitter yra nuostolingas šiandien, bet įmonę valdo visvien privatūs asmenys). Twitter sukuria dvi papildomas grandis iki turinio, kurį norite skaityti – save ir adresų trumpintojus (apie kuriuos bus žemiau). Bet kuriam iš jų kritus, ieškomo turinio nebegausite. Bet kuriam iš jų nusprendus apmokęstinti naudojimą ar užsidaryti, ieškomo turinio nebegausite. Totalus prisirakinimas prie pelno siekiančios organizacijos yra taip negudru ir taip atsibodę – anksčiau mes praėjome win32 lock-in laikus, ką tik praėjome IE lock-in laikus, gal gana?
Ironiškas pastebėjimas – 2008 metų pirmą pusmetį twitter baigė su patikimumu 98,38%. Tai reiškia, kad per visą pusmetį 1,6% laiko (76 valandas!) jis neveikė ir tai yra siaubingai blogas rodiklis. Tiesa, nuo to laiko jie eina tik geryn.
O kaip besinaudojant twitter, gauti naujo turinio apie kažkokius siaurus, fetišistinius dalykus, kuriais domiesi tu vienas iš savo kompanijos? Kaip surasti tuos bendraminčius twitteryje? Ir, pagaliau, kam šie sunkumai?
O ką daryti, jei užtikai gerą svetainę, kurią nori skaityti, bet kurios niekas kolkas į twitterį netransliuoja? Įsidėti į bookmarks, ir kaip beždžionytė kasdien tikrinti? Pfft.
Teisingai, užeini į Facebook ir viską matai, kam čia RSS?
…
Išskyrus gal todėl, hmm, kad RSS tam ir sukurtas, kad nereikėtų vaikščioti po tūkstantį svetainių?!
Pull ir push mechanizmai yra tokia sena klasika kompiuterinėse technologijose, o kai kurie ją tęsia neigti.
O jei Facebook neduoda RSS srautų, tai tiesiog yra viena iš tūkstančio Facebook problemų.
Taip, FriendFeed galima patogiai pamatyti, kur komentuoja tavo draugai ir prisijungti prie jų. Tik… prie ko čia RSS?
Visų pirma, FriendFeed gauna turinį iš kur? Dėmesio – iš RSS. Ką veiktų FriendFeed be RSS? Čiulptų meškos letenėlę. Ką apie tai mano Stevie? „That’s FriendFeed using RSS, not me“. Teisingai. Palaidokime protokolą, ant kurio viskas laikosi ir gaukime populiarumo.
„HTTP is dead. I’ve heard my browser uses HTTP, but that’s my browser, not me“ – kitas idiotas. Šis – tik mano fantazijoje… Tikiuos.
Kai kurie mano oponentai galėtų pasakyti, kad Steve kalbą apie RSS kaip apie vartotojo technologiją. Gerai, tiesiog ignoruokite šį vieną punktą ir skaitykite visus kitus 68-is.
Toliau, patį FriendFeed kažkaip reikia skaityti. Ir, dėmesio, tai daryti patogiausia su RSS. Kaip šį punktą paaiškina Steve? „I believe FriendFeed outputs RSS, but I don’t use it.“ Taip! Kam man gauti atnaujinimus centralizuotai, jei aš galiu pasivaikščioti po Facebook, FriendFeed, Twitter pats, kaip beždžionėlė – yeay!
Pagaliau, FriendFeed leidžia skaityti draugų komentarus. O ką daryti, kai atradote kažkokį straipsnį, kuriame pakomentavote ir, dėmesio, norėtumėte stebėti diskusiją? Dauguma šiuolaikinių tinklaraščių siūlo atsakymų srautus. Kaip čia gali padėti FriendFeed? Brum-burum…
Man susidarė įspūdis, kad autorius prisirinko krūvą šūdo į savo RSS agregatorių, neišmoko naudotis trimis mygtučiais (jsv) ir desperadiškai metė jį šalin, išreiškdamas savo kvailą poziciją taip garsiai tik todėl, kad yra įžymaus tinklaraščio techcrunch (kuriam pats laikas mirti… buvo jau vakar). O tai, kad straipsnį akomponuoja absoliučiai nesusijusi nuotrauka – tik dar viena priežastis negerbti šio Steve’o.
Aš turiu 221 RSS srautą ir tik 2 svetaines, į kurias periodiškai užeinu gauti turinio – nedidelį forumą ir toostis.com, kuris, bjaurybė, niekaip nepadaro aktyvumo srauto (to, kur nauji komentarai ir įvykių pakeitimai) RSS. Google Reader pagalba per dieną aš susitvarkau su visomis interneto naujienomis per valandą. Tiesiog atsidarau GR ir skaitau. Kai perskaitau arba skaityti nenoriu, spaudžiu j, kai noriu paskaityti originalioje svetainėje, nes noriu paskaityti komentarus ar įsidėti prie bookmarks, spaudžiu v. Įsidėjęs turiu tik geriausius srautus, visus suskirstytus tag’ais ir, neturėdamas laiko, tiesiog perskaitau tuos, pažymėtus priority. O į juos persijungti užtrunka porą sekundžių: „gtpr↵“.
Pagaliau, Liferea pagalba aš gaunu itin skubius srautus, kaip kad pranešimus apie tai, kad neveikia mano tinklaraštis. Liferea praneša apie naujienas išmesdama standartinį operacinės įspėjimą.
Aš nežinau, kas užtemdė akis Karoliui Pociui, kai jis parašė savo Twitteryje, kad jo „nuomonė apie RSS labai panaši į šio straipsnio autoriaus“. Gal tai, kad per daug prisiskaitė Mindaugo Dagio, teigiančio, kad Steve yra „genialus medijų analitikas“. Tikiu, kad tai laikina ir Karolis grįš į teisingų tinklaraštinikų gretas. Tikiuosi, Karolis giliau išnagrinės situaciją ir suformuos solidžią savo nuomonę.
Atsiprašau Karolio. Ankstesnis mano nuomonės kišimas buvo pernelyg akiplėšiškas.
Tiesą sakant, aš net suabejojau – gal aš ko nors nesuprantu, gal Steve Gillmor iš tiesų yra kažkoks gigantas? Nuėjau internetan paieškoti.
Jis turi:
Pagaliau radau, kad vienas įžymiausių ir labiausiai pripažintų šiuolaikinių pasaulio kompiuterijos inžinierių, Joel Spolsky, štai tai turi pasakyti apie Steve Gillmor: „Nobody I know can understand a thing Steve Gillmor is talking about, mainly because he makes so many obscure references without explaining them.“; „if you follow closely, Gillmor’s entire argument fell apart under scrutiny,“
Smalsu: straipsnyje, kurį kritikuoja Joel, Steve gana teigiamai pamini RSS. Tiesa, tas straipsnis parašytas prieš 2,5 metus.
Ką gi, po objektyvios ir išsamios 10 minučių analizės (sarcasm), nieko neprarandu, sakydamas „Fuck Steve Gillmor and his publicity stunts. Fuck them.“
Velniop sutrumpintus adresus. Velniop.
Pirmoji sutrumpinų adresų problema yra tai, kad yra absoliučiai neaišku, kur jie veda. Normali nuoroda atrodo šitaip:
„Aš pažįstu Karolį.“
Atkreipkite dėmesį į tris informacijos sluoksnius:
Nuorodos, kuri yra bloga, atrodo šitaip:
„TVF irgi daro klaidų http://bit.ly/W51D2“
Atleiskite, suklydau. Ji nėra bloga, ji suknistai idiotiška. Tiesa, šiuo atveju petras, nuorodos autorius, nėra niekuo kaltas – tokias sąlygas sukuria Twitter. Kodėl ta pati žinutė negalėtų būti užrašyta gražiai:
Kai kurie pasakys, kad Twitterio esmė – rašyti greitai ir visų šių nuorodų apipavidalinimas užtrunka ilgai. Nesąmonė! Paprasčiausias sprendimas – automatizuotai Twitterio pusėje nuorodas keisti ne sutrumpintais variantais (taip, twi pats keičia nuorodas), bet mažu paveiksliuku ala 
ar 
, o URL palikti tą patį, kad bent į jį galėtų pažiūrėti skaitytojai.
Papildoma užklausa per internetą – yeay! Ak, bet tiesa, Twitteriui nusišikti ant greičio. Dar prieš mėnesį jų kodas tingėjo spausti paveiksliukus, todėl, atsidarius Twitterio srautą, vietoj
naršyklė siuntėsi
(nukirpta, kad nesusprogdintų mano tinklaraščio, bet Twittery siuntėsi visas originalas)
Ir mažino nuotrauką jau naršyklė. Tai 300 kartų didesnė nuotrauka! Ačiu Dievui, kažkas juos pamaigė ir jie susiprato.
Be abejo, aš tiesiog galėjau susimažinti savo nuotrauką pats, prieš siūsdamas ją į twitterį, bet kam? Man patogiau, kad jis pats sumažina, kitiem tas pats ir niekas net nesusimąstė, kiek idiotiškas yra Twitter skriptas.
Spėkite, kas įvyks, kai bit.ly nuluš? Visos nuorodos, padarytos per jį, neveiks. Visai. Kodėl bit.ly gali nulužti? Hmm… Todėl kad niekas internete neturi 100% uptime? Viskas lūžta. Kam reikia įsidėti papildomos rizikos?
Spėkite, kas įvyks, kai bit.ly savininkai nuspres, kad jiems tai per brangiai kainuoja? Taip, vėl niekas neveiks.
Žinoma, pakanka pasakyti, kad per trumpinimo sistemas dedamos tik mažos vertės nuorodos. Gerai.
Spėkite, kas įvyks, kai piktadaris užvaldys bit.ly (arba nulauš, kas nėra reta, arba pats savininkas pasirodys blogas)? Banali gudrybė – visas nuorodas į „facebook.com/grazuoleee/foto/14577“ jis pakeis į „faceb00k.com/grazuoleee/foto/14577“, ar dar gudresnį variantą, pasinaudojant Unicode galias, kuriame yra ne viena pora vienodai atrodančių, bet skirtingų simbolių. Dabar visi, kas spaus ant nuorodos (o jos šaltinis – patikimas draugas Twitteryje, o ne spamo laiškas!), pateks į netikrą Facebook, kur įsilogins ir atiduos savo duomenis piktadariui. O jei tai ne facebook.com, o google.com? Paypal.com?
Velniop sutrumpintus adresus. Tiesiog velniop. Nėra techninės priežasties jų egzistavimui. Niekas nesiunčia nuorodas SMSais.
Taip, yra įrankiai, kaip Troys Twitter Script, išskleidžiantys adresus Twitteryje. Bet tai papildomas, kitų asmenų, storas skriptas. Bah.
Kai trumpų nuorodų tikrai reikia, autorius jas pats pagamina. Todėl aš turiu „katinas.org/rss-twitter“, kuris veda į šį įrašą.
Skirtingai nuo Steve’o, aš nesakau, kad Twitteris – šūdas ir turi mirti. Jis turi savų panaudojimų. Kažkam, pasirodo, yra patogu naudoti jį naujienoms gauti – puiku. Bet man ir, mano nuomone, visiems, kas vertina efektyvumą – Twitteris naudingas tik pačatinti. Pasedėti, kaip senais gerais laikais sedėjome IRC. #baras, #lyceum (kurį, man pavogus su Račo pagalba, buvę savininkai, pasinaudoję draugystę su tinklo administratoriais, atemė iš manęs atgal) ir kiti. Ak.
Prisikaupė daug smulkmenų, kurias trinti reikia, bet gaila. Tad prieš jas išrtindamas, parodysiu jums.
Aš turiu apvalų šunį:
Bet kad originalas gražesnis. Ekspozicija +1:
Ekspozicija +2:
Tačiau visgi tikėtina, kad aš tiesiog nieko nesuprantu foto mene. Juk, visgi, taip ir yra. ,D
Svogūnų lauko vidury Kyoto laisvų formų panorama:
Bei žvilgtelėkite į tai, kas dedasi pagrindinėse sankryžose:
„Adobe Photoshop Express“, dar tiesiog žinomas kaip „Adobe Online“.
Nedarykite taip savo vartotojo sąsajose.
Neseniai Wall Street Journal parašė apie tai, kaip kinų hakeriai iš Pentagono internetu pavogė keletą terabaitų duomenų apie naują naikintuvą. Duomenų vertė – 300 milijardų JAV dolerių.
Pakartosiu:
Iš Pentagono. Internetu. Keletą terabaitų. Apie naują naikintuvą.
Pentagono atstovas spaudai teigia, kad jų sistemos tikrinamos nuo įsilaužimų kasdien.
Pačiu idealiausiu atvejų, duomenų siuntimo greitis buvo…
Tiesiai iš JAV į Kiniją.
Iš kompiuterių, kurie garantuotai nėra prijungti prie interneto, o vienintelis priėjimas yra su leidimu per sistemą „VyrasSuŠautuvu v 2.4“.
Absoliuti nesąmonė ir provokacija.
Balandžio 17 dieną Švedijos teismas pagaliau paviešino savo nuosprendį „The Pirate Bay“ proceso klausimu. Keturi „The Pirate Bay“ atstovai buvo pripažinti kaltais, nuteisti vieneriems metams kalėjimo kiekvienas ir gavo bendrą 2,7 milijonų eurų dydžio baudą. Rezultatas nėra galutinis; akivaizdu nuo pat pradžių – abi konflikto pusės buvo iš anksto nusiteikusios apeliuoti iki pat pabaigos, tad mūsų laukia dar ne vieni metai tyrimų ir teismų.
„The Pirate Bay“ (toliau – TPB) yra paieškos sistema, kurioje vartotojai gali įkelti bei parsisiųsti „torrent“ tipo bylas. „Torrent“ bylose saugomas nedidelis kiekis tam tikras bylas identifikuojančios informacijos. Ja naudojantis galima rasti vartotojų, turinčių šias bylas, ir iš jų jas parsisiųsti.
Gana greitai TPB tapo populiari tarp vartotojų, besidalinančių autorinėmis teisėmis apsaugota informacija, ir lygiai taip pat greitai šis puslapis tapo įžymus tarp autorinių teisių savininkų. Dauguma šių savininkų yra JAV korporacijos, kurios JAV ribose kovoja su pažeidėjais remdamiesi DMCA įstatymu. Tačiau TPB būstinė yra Švedijoje, tad TPB savininkai šaltakraujiškai ignoravo JAV įstatymus.
2006ų metų gegužės 31ą dieną Švedijos policija netikėtai užpuolė TPB interneto tiekėją ir duomenų saugotoją, Švedijos įmonę PRQ, konfiskavo visus jos serverius, kartu ir visiškai nesusijusius su TPB tinklapiu.
Gana greitai paplito nuomonė, kad Švedijos vyriausybė taip pasielgė dėl stipraus spaudimo iš JAV ir PPO. Tai patvirtina nutekėjęs laiškas, skirtas Švedijos sekretoriui, ir greitis, kuriuo JAV filmų autorinių teisių savininkų asociacija MPAA tą pačią dieną išleido pranešimą spaudai, kuriame nurodė prieštaringą informaciją. Pirma, reido metu įvyko trys areštai, nors žmonės tebuvo sulaikyti duoti parodymams ir tučtuojau paleisti, o antra – kai pabrėžė, kad „tokie nusikaltėliai aktyviai pelnosi iš mūsų darbo“, nors TPB savininkai teigia neturintys jokio pelno ir visus reklamos pinigus išleidžiantys paslaugai palaikyti, bei naujai įrangai pirkti.
Po reido TPB tinklaraštyje atsirado pašaipus įrašas, kuriame jie teigė, kad „Atstatyti serverius užtrunka: Tiamo prisigėrus – 4 dienas; Anakatai susirgus – 7 dienas; policijai atėmus serverius – 3 dienas“. Paslauga iš tiesų buvo vėl pradėta teikti po trijų dienų, tiesa, su ribotu funkcionalumu, o jau po 9 dienų ribojimų nebeliko. Iš karto po to TPB populiarumas staigiai išaugo: jų vartotojų kiekis padidėjo beveik trigubai, o duomenimis besikeičiančių vartotojų, besinaudojančių TPB paslaugomis, – beveik penkis kartus.
Praėjo beveik dveji metai ir prasidėjo tyrimas teisme. Švedijos prokuratūra, remdamasi IFPI, Švedijos anti-piratavimo asociacijos bei vietinės advokatų kontoros, atstovaujančios įvairioms JAV korporacijoms, parodymais, kaltino TPB, jog jie padėjo pažeidinėti autorinių teisių įstatymą, ir reikalavo baudų ir kalėjimo tinklapio savininkams.
Proceso metu įvyko gausybė juokingų epizodų. Pavyzdžiui, pateikdamas savo poziciją, prokuroras parodė filmuką, kaip jis, pasinaudojęs TPB paieška, parsisiuntė filmą „Šrekas“. Dėl BitTorrent technologijos ypatumų, siuntimosi metu jis šį filmą dalino kitiems vartotojams, o tai yra autorinių teisių pažeidimas.
Verdiktas, kuris buvo nutekėjęs anksčiau oficialaus paskelbimo (kuo dabar susidomėjo policija), – vieneri metai kalėjimo kiekvienam iš keturių savininkų ir baudos bendrai 2,7 milijonų eurų sumai.
Aš esu kategoriškai už autorinių teisių gerbimą. Jaunimas, šaukiantis revoliucinius šūkius „muzika turi būti nemokama“, kaunasi už TPB vien todėl, kad nori naudotis svetimu darbu už tai nemokėdamas nė grašio. Ši pozicija yra niekinga ir nekonstruktyvi.
Panaši pozicija „aš uždirbu mažai, o filmas kainuoja 40 litų ir aš negaliu sau to leisti“, papildoma žodžiais „jie ir taip turi jachtas, nuo mano 40 litų nenukentės“ yra analogiška pirmajai – niekinga ir nekonstruktyvi. Negali sau leisti – nesinaudok. Ypač, kai dauguma šių besiskundžiančių naudoja Adobe Photoshop tikslams, kuriems įgyvendinti užtektų bet kokios nemokamos programos.
Mano nuomone, asmenis, kurie pažeidžia autorines teises, bausti reikia. Tačiau, manau, TPB yra visiškai nekalti. Kodėl gi taip?
TPB tėra „torrent“ bylų saugykla, jų serveriuose nėra jokios autorines teises pažeidžiančios medžiagos. Maža to, jų „torrent“ bylų keitykla naudojama įvairiais tikslais, kartu ir apsikeisti legalia medžiaga. Kuo konkrečiai yra keičiamasi, priklauso tik nuo vartotojų. Maža to, „torrent“ bylomis galima pasikeisti įvairiausiais būdais – nusiųsti elektroniniu paštu, prisegti prie forumo žinutės ar tinklaraščio įrašo ir net surasti Google paslauga.
Iš tiesų, viską, ką galite rasti The Pirate Bay, ir gerokai daugiau nei The Pirate Bay galite rasti Google svetainėje. Tiesiog įveskite paieškos laukelyje papildomai „filetype:torrent“ ir tiek!
Nepriklausomai nuo technologinių apribojimų, The Pirate Bay savininkai gali būti apkaltinti blogais ketinimais. Visgi ir pavadinimas ir paveiksliukai ir bendra nuotaika skatina vartotojus dalintis būtent „piratine“, pažeidžiančia autorines teises, medžiaga. Bet tai nėra nusikaltimas, jie tiesiog vykdo partijos, kuriai priklauso, politiką. Partijos pavadinimu „Piratų partija“. Partijos, kuri po šio teismo tapo ketvirta pagal populiarumą partija Švedijoje.
Kitas priekaištas TPB susijęs su jų pašaipiais atsakymais autorinių teisių savininkams. Bet pabandykite juos pasiskaityti.
In accordance with the DMCA, we request your assistance in the removal of infringements of the ‘Shrek 2’ motion picture from this web site and any other sites for which you act as an Internet Service Provider.
DreamWorks yra JAV kompanija. DMCA yra JAV įstatymas. DreamWorks nesugeba pasisamdyti juristų, kurie matytų skirtumą tarp JAV ir Švedijos, į ką TPB atsako:
As you may or may not be aware, Sweden is not a state in the United States of America. Sweden is a country in northern Europe. Unless you figured it out by now, US law does not apply here. For your information, no Swedish law is being violated.
Please be assured that any further contact with us, regardless of medium, will result in
a) a suit being filed for harassment
b) a formal complaint lodged with the bar of your legal counsel, for sending frivolous legal threats.
Be abejo, jų atsakymas yra žaidimas siekiant užsidirbti populiarumo. Be abejo, jis šiek tiek vaikiškas. Bet kokią kaltę galima užversti kompanijai, iš kurios, remdamasi savo šalies įstatymais, kažko reikalauja gigantiška korporacija iš už kitos vandenyno pusės? Aš irgi būčiau neapkentęs tokio įžūlumo. Ir taip elgiasi ne tik DreamWorks, bet ir kitos įmonės.
Kiek vėliau „Willoughby & Partners“ įmonė grasina juos „paduoti į teismą Jungtinės Karalystės teritorijoje“, į ką TPB atsako: „paduokite į teismą Japonijos teritorijoje, visad norėjau ten nuvažiuoti“. Ar galima juos kaltinti blogais ketinimais? Ne, nebent kaltinti tuos juristus bukaprotiškumu.
Pagaliau, kodėl TPB nepadeda autorinių teisių savininkams geranoriškai? Jie neprivalo. Visgi jie širdimi prieš autorines teises, jie priklauso atitinkamai politinei jėgai, o politiniai įsitikinimai nėra nusikaltimas.
The Pirate Bay padeda pažeidinėti įstatymus. Lygiai taip pat, kaip tai daro automobilių, peilių, ir duomenų kaupiklių gamintojai. Teisti reikia pažeidėjus, o ne aplinkinius.
Gerai bent tai, kad Švedijos interneto tiekėjai nepasiduoda gąsdinimams, TPB nepasiduoda baimei, o žmonės tęsia tai aptarinėti.
Istorijos apie RIAA ir MPAA negražias taktikas ir itin žavūs aptarimai Slashdote;
brokep tinklaraštis;
Anti-copyright;
Operacija „gėlių audra“.
Trumpa nuoroda į šį įrašą: http://katinas.org/spectrial
![[Katinas su vaivorykšte fone.]](http://kaip.katinas.org/wp-content/uploads/2009/01/vaivorykste-2-200.jpg "Tinklaraščio autorius – Katinas")