Kaip gyvena Katinas?

Kokia kova!

Iš tiesų tai CocoRosie labiau mėgstu. Tiesiog jų daugiau klausau mašinoje, bei Jethro Tull dažniau išrenka shuffle.

Vakar buvau Kaune. Pakeliui stovi reklaminiai stendai. Pusė – tušti. Krizė kerta per rinkodaros sritį pirmiausia.

Jean Michel Jarre. Tiesiog neįtikėtinai patiko. Atvažiuos dar – ateisiu dar. Kaip koks burtininkas, šamanas, jis sukiojosi tarp savo dešimčio instrumentų. Tų pačių, kurių pagalba prieš trisdešimt metų ir sukūrė savo svarbiausiąjį ir labiausiai jį apibūdinantį albumą, kurį mes ir girdėjome gyvai – Oxygène.

Atrodytų keista, kaip gali kompozitorius, pasiekęs net keturis pasaulio rekordus pagal žiūrovų kiekį (paskutinis rekordas – 3 su puse milijono žmonių viename koncerte – daugiau už Lietuvą!), koncertuoti mažoje salėje nedideliame miestelyje? Tačiau jis neatrodė labai sutrikęs (bent jau iki akimirkos, kai, paprašęs žmonių keltis, nepamatė nė vieno atsikėlusio asmens), o gale – net įsijautė ir, atsipalaidavęs, leido sau pasižaisti su instrumentais.

Ir šiuo mano įrašas ir pasibaigtų, jei Jarre koncertas nebūtų mano pirmoji kelionė į Siemens Areną.
„3 litai – arenos mokestis. 3 litai – papildomos paslaugos. 3 litai – rūbinė“… 3 litai – bučinys į skruostą, 3 litai – akių atmerkimas, 3 litai – mokestis už išėjimą iš arenos…
― Ar yra būdas išeiti iki mašinos?
― Jokio! ― Džiūgiai pranešė vaikinas raudona striuke…
Be abejo, paklausa formuoja pasiūlą, tačiau net versle reikia turėti savigarbos. Tiketa ir Siemens Arena jos neparodė. Bet ką tai keičia?..

Nuotrauką padarė ir mielai pasidalino crazytelt, parekomendavusi pasidžiaugti praėjusio koncerto akimirkomis dar kartą.

Kasdien vis iš kiekvieno kampo matydamas alkoholizmo propagandą alaus pavidalu per draugus ir krepšinį, vis susimąstau, kada tai baigsis ir ar tada mirs draugystės ir krepšinis.

Visa tai vyksta tuo pačiu metu, kai „barbariška“ ir „totalitarinė“ rytų kaimynė jau ilgą laiką leido alaus reklamą per televiziją tik nuo dešimtos valandos vakaro iki septintos valandos ryto ir reklamose neturi būti nė vieno žmogaus kūno detalės. Taip, taip, jums nepasigirdo. Alaus gamintojai sukosi labai išradingai ir kameros judėjimo ir balso už kadro pagalba pasiekdavo gana šaunius rezultatus.

Ir ką Jūs manote? Šiuo metu aptariamos įstatymo pataisos, kurios uždraus alaus reklamą televizijoje ir radijuje kiaurą parą, prilygindamos alų visiems kitiems alkoholiniams gėrimams, pagaliau ištaisę padėtį.

Mane visada piktino, kad visi aplinkui nusiteikę, jog alus yra gerai, o stipresni gėrimai – ne. Jeigu gerti, kad nusigerti, tai baltą, o jeigu gerti, kad malonu, tai geresnius gėrimus – brendį, absento koktelius, vermutą, pagaliau…

Tęsiame crappy nuotraukų kolekciją:

Pirmas mano gyvenime matytas mokomasinis sunkvežimis. Anksčiau nesusimąstydavau, kaip juos mokomąsi vairuoti. Dabar susimąsčiau.

Pasaulis keičiasi į geresnę pusę. Paradoksalu, tačiau, artėjant žiemai, vairuotojai pradėjo labiau gerbti dviratininkus. Vienas pravažiavimas Gedimino prospektu – net keturi automobiliai, stovintys draudžiamosiose zonose, bet, dėmesio, atsitraukę per pusantro metro nuo kelkraščio krašto, mat ten – dviračių takelis.

How nice is that?

Šioje žavioje perėjoje prie žavios bažnyčios aš vakar nepraleidau Justino Šliko per perėją, skambant Mikos žodžiams „love, love me“.

Dėl to vėl susimąsčiau apie perėjas. Man kiekvieną kartą skauda nepraleisti pėsčiųjų. Tačiau labai dažnai sunku suprasti, ar kažkas bando pereiti gatvę, ar tiesiog stovi stulpą pasirėmęs ar eina pro šalį, kai šaligatvis toks siauras, kaip šioje vietoje. Aš visada apsidraudžiu ir pavojaus nekeliu, tačiau kartais jau pamatau, kad jau nepraleidau, o žmogus visgi bando pereiti gatvę. Ir problema ne baudoje, problema – širdyje.

Tad, pėstieji, prašau: prieš bandydami pereiti gatvę, sustokite ir pasistenkite surasti akių kontaktą su artėjančiu vairuotoju. Tai yra labai paprastas ir malonus būdas mums gerokai palengvinti gyvenimą.

Atsimenate, ką sakiau apie raudoną rodyklę šviesofore?

Gerai, kad aš žinau, kad čia yra papildoma sekcija. O ten, kur nežinau, jau porą kartų pravažiavau per draudžiamą signalą.

Įveskite raudoną rodyklę!

Beje, nusprendžiau nebeverkti dėl to, kad dauguma „nuotraukų“ šiais laikais yra kažkoks brudas. Nuo šiol aš telefonų ir muilinių rezultatus vadinsiu „paveiksliukais“ ir ramia sąžine jais naudosiuos.

Ši žavi diena vyksta besiklausant įdomių ir žavinčių Franz Ferdinand – indie rokerių. Rekomenduoju paragauti, jie sexy. ,)