Kaip gyvena Katinas?

Didelės palūkanos – 10,2. Bet ne tai įdomu. Bevartydamas skrajutę ir laukdamas, kol man atneš mano jenas, suradau įdomią eilutę:

„Mokant palūkanas termino pradžioje, nustatomos 0,2 proc. mažesnės palūkanų normos“

Pataisykite mane, jei aš klystu, bet 10,2%*10,2% = 1,(04)% yra daugiau už 0,2%. Taip kad verta palūkanas išsiimti termino pradžioje ir jas vėl padėti į banką, uždirbant bendras 10,2%-0,2%+1,(04)%=11,(04)% palūkanas.

Be abejo, minimalus indelis yra 500 litų, tad palūkanos turi sudaryti bent šią sumą, tad visas pradinis indėlis turi būti ne mažesnis už 5000 litų. O turint dar daugiau…

Ar yra klaidų mano logikoje ir/ar aš kažko nežinau bankininkystėje?

Negi ne žavu? Krūva gražių ir tvarkingų, senamadiškų pinigų. Jie beveik kvepia Japonija! Išbandysiu juos jau rytoj, Osakoje.

Šis straipsnis – mano pirmasis „pilietinės žiniasklaidos“ eksperimentas. Ar aš privalau būti neutralus? Ak, velniop.

Nepatenkinti reforma grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ nariai norėjo vakar surengti prie Seimo mitingą ir garsiai išreikšti savo nuomonę kartu su juos palaikančiais daugiau nei 300 studentų. Tačiau, leidimo negavus, grupės nariai buvo priversti susirinkti devyniese, mat tokiu atveju leidimas nereikalingas.

Plakatuose mirgėjo užrašai „Stop laisvosios rinkos eksperimentui“, „Čia turėjo įvykti masinis mitingas, tačiau mums uždrausta mitinguoti“, „Išgirskite socialiai teisingus reformos siūlymus“, o „gėdos lentoje“ kabėjo Andriaus Kubiliaus, Gintaro Steponavičiaus, Manto Adomėno, Nerijos Putinaitės, Gytauto Damijonaičio, Pauliaus Subačiaus, bei Gintauto Palucko nuotraukos su užrašais „priešas“ ar  „apmokestintojas“.

Mitingą apsupusios du dešimtys žurnalistų, kurių dauguma – studentai iš įvairių laikraštukų, kūrė liūdną nuotaiką – mitinguotojai atrodė kaip nykstanti gyvūnų rūšis, kuria visi taip staiga susidomėjo.

Prie pat mitingo ničniekaip juo nesusidomėję meistrai taisė šviestuvus, o policijos pareigūnai aptarinėjo kasdienes temas.

Visas mitingas pavyko puikiai ir jau po 20 minučių dauguma žmonių pradėjo skirstytis. Išėjo ir berniukas – užklijuota burna ir su garsiakalbiu po pažastimi. „Į paskaitas reikia – dar į vieną spėsiu!“ – tokia mitingo dalyvių skubaus pasišalinimo priežastis.

Tik dalis žurnalistų pasiliko išgirsti, ką pasakys kita grupė pavadinimu „Studentų pasipriešinimas“, kuriai atstovavo Stanislovas Tomas ir Darius Pocevičius. O šie jau buvo pasiruošę ir prieš mitingą aptarinėjo savo pozicijas su pirmos grupės vadu Nerijumi Stasiuliumi ir leido visiems pasiskaitinėti jų peticiją.

Peticija iš tiesų sudomino aplinkinius, mat jos punktai skambėjo maždaug šitaip: „Apmokestinti orą“, „Uždrausti mitingus“, „Kelti uždarbį seimūnams“.

Nuotaika vis dar buvo blanki, buvo nuobodu. Meistrai perėjo prie kito šviestuvo, surado sau užsiėmimą ir policininkai – moteris pastatė automobilį draudžiamoje vietoje.

Prasidėjus „Studentų pasipriešinimo“ mitingui išaiškėjo, kad A4 lapas su peticija, kurį matėme anksčiau, tebuvo juodraštis. Pati peticija buvo parašyta dažais ant gigantiškos drobės, kurią dalyvavę tučtuojau pasirašė.

Kitas mitingo etapas buvo šios peticijos įteikimas seimui. Ir nors nešti peticiją nebuvo taip sunku, kaip atrodo, surasti ir patekti į Seimą pasirodė sunkiau. Po kelių bandymų veiksmas užstrigo ties metalo detektoriumi, pro kurį norėjo prasigrūsti visi drauge.

Metalo detektoriaus problemos metu nugirdau policininkų dialogą:

― Protingi žmonės sulankstytų ją prieš įnešdami į pastatą.
― „Protingi žmonės“? Tu ką, kvailas?

Bendrai paėmus, visą laiką nepaleido jausmas, kad opiausia problema, egzistuojanti tuo metu, – tai, kad man nutrūko batų raištelis ir man teko išgudrauti, kad nebūtų  „mano batai buvo du…“ Ir taip, meistrai jau pajudėjo prie trečio šviestuvo. Kai susimąstai – gal jie galėtų ir greičiau dirbti, nei du šviestuvai per valandą?

Ką gi veikė visi tie studentai, dėl kurių tiek „kovota“? Mokėsi. Darbo dienos vidurys, visgi. Ką jie dar galėtų daryti?

Vilnius sniege (tikrai Vilnius)

Vakar pirmą kartą atkasinėjau mašiną dieną, pabuvęs mieste. Vakar automobiliai buvo 1,5 karto lėtesni, ir laikėsi trigubų atstumų. Vakar surasti automobiliui vietos aikštelėse buvo dar sunkiau.

Vakar visi senamiestyje buvo su šypsena. Vakar ėjau pro biurą, kuriame mažame kambaryje dirbo berniukas su MacBook, prie jo stovėjo stalo futbolas ir statula su Putino nuotrauka vietoj galvos. Vakar aš nuveikiau labai daug.

Tik vargšai Vision Express suko per radiją savo reklama „Mūsų kainos tirpsta, kaip sniegas!“

…

Ir dar aš vakar labai džiaugiausi, kad man pavyko.

Viena iš nuostabiausių time-management treniruočių – langai. Kai turi standartinių suplanuotų veiksmų, o tarp jų – neaiškią skylę. Čia ir matyti, kas kaip tvarkosi su savo laiku.

Man ramu – laiko skylėms užpildyti aš visada galiu paskaityti, paklausyti laidų (podcastų), paprogramuoti darbo, parašyti vieną kitą mintį čia ar sau. Viską – iš mažos kuprinytės. Pasitikrinkite, ką jūs galite padaryti, atsilaisvinus minutei? Ar efektyviai praleisite tą laiką?

…

Ir visgi kartais, tiesiog kartais, yra malonu tiesiog atsisėsti, pažiūrėti pro langą, pasigrožėti snaigėmis ir pamąstyti pajausti dalykus, kurie to verti. Nes gyvenimo esmė ne efektyvume, o jausmuose.

Rygos herbas

Ignoruojant kartą, kai aš ten buvau jaunų metų, šio savaitgalio kelionė buvo mano antroji ir nieko ypatingo mano Rygos vertinimuose nepakeitė, nieko gero nepridėjo.

Suprantama, tikrasis įspūdis apie miestą yra teisingai suformuojamas tik pagyvenus jame bent penketą metų, tačiau aš negaliu ir net nenoriu skirti tiek laiko tokiam miestui, kaip Ryga.

Nors Latvijoje gyventojų mažiau, nei Lietuvoje, Rygoje gyventojų gerokai daugiau, nei Vilniuje (890 tūsktančių vietoj 555-ių), mat visi latviai yra suvažiavę sostinėn ir bando ten sugyventi. O kadangi dar ir bendras Rigos plotas yra net 1,3 karto mažesnis už Vilniaus, rezultatas visai ne koks – miestas, turintis būti nedidelis ir ramus, buvo paverstas megapoliu ir pripildytas liūdnų didelių miestų ypatybių – šurmuliu, didžiuliais piliečių srautais, miesto gatvėmis skubančių savo tikslų link, purvinų gatvių, amžinų remontų ir statybų, benamių vargšų, bei industrinių „Detroit-like“ rajonų, kur pagalvoji tik apie Fallout pasaulį.

Vienu žodžiu, aš nusprendžiau Rygoje negyventi. Į renginius nuvažiuoti, bendrai pakeliauti, Jurmalą apžvelgti – taip. Ilgesnį laiką Rygoje leisti? Ne.

…

Na, arba man kas nors įrodys, kad ji nuostabi ir aš persigalvosiu.

Piliečių grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ paplatino eilinį pasipiktinimą valdžios sprendimais. Trumpai – Vilniaus savivaldybė pareikalavo, kad, piketo metu saugumui užtikrinkti susirinkti turi ne daugiau už 300 žmonių. Šį sprendimą grupė pavadino antikonstituciniu ir išplatino šiuos drąstiškus žodžius.

Beje, nėra aišku, ar savivaldybė pateikė savo atsakymą. Nerandu patikimų šaltinių, galinčių atskleisti šią paslaptį, kas verčia manyti, kad savivaldybė sprendimo visgi dar nepateikė ir grupės žodžiai yra net išankstiniai.

Man iš šalies susidaro įspūdis, kad grupė siekia gerų tikslų ir tuo pateisina bet kokį nesusijusį absurdą. Esi nepatenkintas jų veikla? Tai ką, gal tu nenori gero aukštojo mokslo Lietuvoje? Negaliu atsikratyti analogijos su JAV „Think of the children“ problema, iš kurios nenustoja juoktis Slashdot.

Grupės narys Nerijus Stasiulis teigia: „Kai kuriais sausio 16-osios įvykiais naudojamasi kaip dingstimi pridengti valdžios siekį visaip kliudyti piliečių aktyvumui, kad būtų sukurta iliuzija, jog jaunimas ir visuomenė pritaria sumanytai aukštojo mokslo reformos imitacijai“, bei „Nesitaikstysime su nedemokratiškų valstybių praktiką primenančiais mūsų teisių varžymais ir tikrai nesusitaikysime su pražūtinga ir vis ryškesnį kriminalinį atspalvį įgaunančia aukštojo mokslo pertvarkos imitacija“. Šios formuluotės nesudaro įspūdžio, kad ponas Stasiulis nori iš tiesų surengti taikų susirinkimą. Atvirkščiai – man susidaro įspūdis, kad turima asmeninių nepasitenkinimų valdžia ir norima juos kuo garsiau išreikšti.

Žodžio „antikonstitucinis“ pavartojimas šiame kontekste verčia daryti išvadą, kad arba grupės vadovai tyčia mėto provokacijas, skatindami pasipiktinimą savivaldybe, kas yra itin žema, arba jie yra vaikai, kurie nesupranta, kad Lietuvos įstatymai yra sudėtingesni už Konstituciją ir žodis „laisvė“ Konstitucijoje nereiškia, kad visi kaliniai turi teisę nuvažiuoti į savo užmiesčio sodybą. Taigi, cituojant Konstituciją:

36 straipsnis
Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.

Ko gi jie nepaskaitė? Kito sakinio:

Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

O įstatymas yra pavadintas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymu ir jis „nustato Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinės teisės rinktis be ginklo į taikius susirinkimus užtikrinimo sąlygas ir valstybės bei visuomenės saugumo … apsaugos tvarką organizuojant susirinkimus“. Aš nežinau, kuo rėmėsi Vilniaus savivaldybė, uždrausdama studentų piketą, mat neradau jų pozicijos šiuo klausimu. Viskas, kas platinama – pačios grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ žodžiai. O paprastai racionalu išklausyti abi konflikto puses.

Tačiau, net nebūdamas srities specialistas ir remiantis tik Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymu, kuris teigia, kad „Susirinkimai prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento rezidencijos, Vyriausybės bei teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai“, bei „Draudžiami susirinkimai, kurių dalyviai … turi … alkoholinių gėrimų“, matau priežasčių piketą uždrausti. Nesakau, kad reikia. Sakau, kad savivaldybė gali turėti tam rimtų priežasčių ir derėtų įvertinti tikrąjį pavojų, surinkus vienoje vietoje minią jaunimo.

…

Bendrai įvertinus situaciją, matyti tik grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ bejėgiškumą ir paniką, jiems nesugebant pasiekti savo tikslų, susitaikyti su įstatymais, bei bandant žaisti tamsius žaidimus. su visuomenės nuomone.

Aš nesakau, kad mokslo reforma nereikalinga ar kad siūloma yra bloga. Aš sakau, kad grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ – neverta Jūsų dėmesio.

…

O dar bendriau įvertinus situaciją, tai man primena jau pabodusią kartų kovą, kur jaunimas eilinį kartą bando įrodyti vyresniems, kas ir kaip ir ką reikia daryti, neįžvelgdami, kad jau už 10 metų jie augins vaikus ir bus jau kitoje, konservatyvioje barikadų pusėje.

Vargu, ar galima ar net reikia šią kovą stabdyti. Bet lai ji nebūna grubi ir arši.

Taip, aš važiuoju rytoj Rygon, į Barcamp 2009, kur visi, žinantys anglų kalbą, galės išgirsti mano pristatymą tema „Simplicity applied on the web“, ir, ko gero, tema „Front-end optimization for techies“.

Reklaminis stendas su užrašu „Su IKI lengviausia įsigyti Tefal keptuvę. 10 lipdukų = 50%“

Štai ir IKI prisijungė prie visuotinės „lipdukų“ akcijos. Ir nors iš pirmo žvilgsnio IKI atrodo „pavėlavę į traukinį“, reikia pripažinti, kad jų akcija gerokai malonesnė – 10 lipdukų, kurių kiekvienas duodamas už 20 litų – taigi tereikia 200 litų 50% nuolaidai gauti. Taigi, „visai sumai numušti“ reikia 20 lipdukų. RIMI tuo metu lipdukai duodami už 25 litus, bei surinkti reikia 50, o bjauriausia Maxima dalina lipdukus už 50 išleistų litų ir surinkti jų reikia 25. Bendrai išanalizavus…

…

Nusibodot! Lojalumo kortelės ir lipdukai neveikia! Neveikia neveikia neveikia neveikia neveikia!

Kad ir kas būtų rašoma įvairiuose straipsniuose „Lojalumo programos įvertinimas finansiniu ir rinkodaros požiūriais“, ten rašoma apie bendrą lojalumą ir srityse, skirtingose nuo bendrųjų parduotuvių. O kortelės ir lipdukai – kiekvienas jų renka pagal tai, kur lankosi. Aš, pavyzdžiui, turiu Norfos, IKI, Maximos lojalumo korteles (ačiū Dievui, RIMI pakankamai gudri, kad jų nedarytų), renku IKI, RIMI ir Maximos lipdukus. Pagal ką? Pagal tai, kur man patogiau užvažiuoti!

Mano tėtis turi visų lojalumo kortelių. Kodėl? Nes priklausomai nuo darbo dienos, jam patogiau užvažiuoti į vieną ar į kitą parduotuvę – viskas.

Mano močiūtė turi tik Maxima lojalumo kortelę. Nes taip Maxima ją pritraukia? Ne, nes Maxima yra prie jos namų.

Mano mama neturi lojalumo kortelių visai. Kodėl? Nes jai giliai nusispjauti ir ji tingi aiškintis ir tampytis jas piniginėje prie visų kitų kirpyklų, drabužių parduotuvių, sporto klubų kortelių.

Piniginė – atskira tema pokalbiui. Aš turiu šešias vietas kortelėms. Trys būtinai užimtos vairuotojo pažymėjimu, banko kortele, bei studento pažymėjimu. Kitos trys vietos – lojalumo kortelėms, kitoms banko kortelėms, išankstinio mokėjimo telefono paslaugų apmokėjimui, abonementų kortelėms… Velniava! Gerai, kad aš niekuo beveik nesinaudoju ir man tereikia ten įsidėti Vichy abonemento kortelę ir toliau grūsti lojalumo, kiek telpa. Telpa, praktika rodo, keturios – Norfos, IKI, Maximos, bei Statoil. Ačiū Dievui, kad Lukoil turi susitarimą su Maxima dėl bendros kortelės.

O lojalumas kainuoja ir kainuoja brangiai. Kainuoja kortelė, jų aptarnavimas, kainuoja nuolaidos, kainuoja lojalumo viešinimas. Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų gali visa tai kompensuoti – automatizuotas pirkėjų įpročių stebėjimas, pomėgių, pirkinių, pirkimo laikų statistika. Lipdukai? Lipdukai didina kramtomos gumos pardavimus, kai iki 25 litų trūksta, kad gautum papildomą lipduką. Bah…