Ekspresyvi nuomonė^

Asmuo, parašęs „Rest in Peace, RSS“, yra apgailėtinas nevykėlis, bjauriu viešumo triuku pabandęs sugrąžinti skaitytojų susidomėjimą jo žodžiais. Taip, dabar jis yra herojus grupelei mažamečių „revoliucionierių“, kurie nieko toliau savo nosies ir „followerių“ skaičiaus falometrijos tikslais nemato. Šaunu, sveikinimai, eik mirk po stoties suoliuku.

Kalbėkime rimtai^

Straipsnio pradžioje Steve pamini, kad „RSS laikas mirti – aš juo nebesinaudoju“. Be abejo, pagalvoja skaitytojas, jis parodo pavyzdį, o toliau argumentuos, kodėl jo asmeninė patirtis turėtų būti ekstrapoliuojama visiems vartotojams.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia vaikiška kalba parašyta ši pastraipa. Paskaitykite patys:

„I haven’t been in Google Reader for months. Google Reader is the dominant RSS reader. I’ve done the math: Twitter 365 Google Reader 0. All my RSS feeds are in Google Reader. I don’t go there any more. Since all my feeds are in Google Reader and I don’t go there, I don’t use RSS anymore.“

Aš vaikštau į darželį. Ten turiu penkis draugus. Mano draugai su manimi žaidžia. Mes žaidžiame slepynes.

Tokio stiliaus panaudojimas turi vienintelę priežastį – parodyti, neva jo pozicija elementari ir prieinama net vidutiniam twitterio ekstremalistui.

Po kelių pastraipų istorijos, kur jis pamini, kaip gerai buvo su RSS, jis parodo, kad trys RSS funkcionalumai yra pakeisti trijų naujų žaidėjų.

„Twitter, not RSS, became the early warning system for new content“.^

Matau gausybę problemų šioje pozicijoje.

Steve skaito internetą, naudodamasis nuorodomis, kurias į twi jam įdeda draugai. Šaunu. Iš kur tos nuorodos atsiranda? Iš kitų twi draugų. O iš kur jos atsiranda dar anksčiau? Variantai yra du – arba iš RSS, arba iš automatinio įrašų skelbimo į twi. Tačiau antruoju atveju autorius tikrai skelbia ir RSS, tiesa? Tai koks gi rezultatas? Vietoj greito ir patogaus teksto gavimo į savo RSS skaityklę, jis spaudo neaiškas sutrumpintas nuorodas, pavėluotai atėjusias iš jo draugų, kurie jam atrenka turinį iš RSS. Nėra nieko blogo naudotis draugų paslaugomis, tačiau sakyti, kad RSS miręs, kai nuo jo priklausai – kažkaip keista, tiesa?

Twitter yra centralizuota sistema, priklausanti vienai pelno siekiančiai organizacijai (taip, šmaikštuoliai, twitter yra nuostolingas šiandien, bet įmonę valdo visvien privatūs asmenys). Twitter sukuria dvi papildomas grandis iki turinio, kurį norite skaityti – save ir adresų trumpintojus (apie kuriuos bus žemiau). Bet kuriam iš jų kritus, ieškomo turinio nebegausite. Bet kuriam iš jų nusprendus apmokęstinti naudojimą ar užsidaryti, ieškomo turinio nebegausite. Totalus prisirakinimas prie pelno siekiančios organizacijos yra taip negudru ir taip atsibodę – anksčiau mes praėjome win32 lock-in laikus, ką tik praėjome IE lock-in laikus, gal gana?

Ironiškas pastebėjimas – 2008 metų pirmą pusmetį twitter baigė su patikimumu 98,38%. Tai reiškia, kad per visą pusmetį 1,6% laiko (76 valandas!) jis neveikė ir tai yra siaubingai blogas rodiklis. Tiesa, nuo to laiko jie eina tik geryn.

O kaip besinaudojant twitter, gauti naujo turinio apie kažkokius siaurus, fetišistinius dalykus, kuriais domiesi tu vienas iš savo kompanijos? Kaip surasti tuos bendraminčius twitteryje? Ir, pagaliau, kam šie sunkumai?

O ką daryti, jei užtikai gerą svetainę, kurią nori skaityti, bet kurios niekas kolkas į twitterį netransliuoja? Įsidėti į bookmarks, ir kaip beždžionytė kasdien tikrinti? Pfft.

„Facebook, not RSS, became the social Rolodex for events, casual introductions to RSS’ lifeblood, the people behind the feeds“.^

Teisingai, užeini į Facebook ir viską matai, kam čia RSS?

…

Išskyrus gal todėl, hmm, kad RSS tam ir sukurtas, kad nereikėtų vaikščioti po tūkstantį svetainių?!
Pull ir push mechanizmai yra tokia sena klasika kompiuterinėse technologijose, o kai kurie ją tęsia neigti.

O jei Facebook neduoda RSS srautų, tai tiesiog yra viena iš tūkstančio Facebook problemų.

„FriendFeed, not RSS, captured the commentsphere“.^

Taip, FriendFeed galima patogiai pamatyti, kur komentuoja tavo draugai ir prisijungti prie jų. Tik… prie ko čia RSS?

Visų pirma, FriendFeed gauna turinį iš kur? Dėmesio – iš RSS. Ką veiktų FriendFeed be RSS? Čiulptų meškos letenėlę. Ką apie tai mano Stevie? „That’s FriendFeed using RSS, not me“. Teisingai. Palaidokime protokolą, ant kurio viskas laikosi ir gaukime populiarumo.

„HTTP is dead. I’ve heard my browser uses HTTP, but that’s my browser, not me“ – kitas idiotas. Šis – tik mano fantazijoje… Tikiuos.

Kai kurie mano oponentai galėtų pasakyti, kad Steve kalbą apie RSS kaip apie vartotojo technologiją. Gerai, tiesiog ignoruokite šį vieną punktą ir skaitykite visus kitus 68-is.

Toliau, patį FriendFeed kažkaip reikia skaityti. Ir, dėmesio, tai daryti patogiausia su RSS. Kaip šį punktą paaiškina Steve? „I believe FriendFeed outputs RSS, but I don’t use it.“ Taip! Kam man gauti atnaujinimus centralizuotai, jei aš galiu pasivaikščioti po Facebook, FriendFeed, Twitter pats, kaip beždžionėlė – yeay!

Pagaliau, FriendFeed leidžia skaityti draugų komentarus. O ką daryti, kai atradote kažkokį straipsnį, kuriame pakomentavote ir, dėmesio, norėtumėte stebėti diskusiją? Dauguma šiuolaikinių tinklaraščių siūlo atsakymų srautus. Kaip čia gali padėti FriendFeed? Brum-burum…

Apibendrinimas^

Man susidarė įspūdis, kad autorius prisirinko krūvą šūdo į savo RSS agregatorių, neišmoko naudotis trimis mygtučiais (jsv) ir desperadiškai metė jį šalin, išreiškdamas savo kvailą poziciją taip garsiai tik todėl, kad yra įžymaus tinklaraščio techcrunch (kuriam pats laikas mirti… buvo jau vakar). O tai, kad straipsnį akomponuoja absoliučiai nesusijusi nuotrauka – tik dar viena priežastis negerbti šio Steve’o.

Aš turiu 221 RSS srautą ir tik 2 svetaines, į kurias periodiškai užeinu gauti turinio – nedidelį forumą ir toostis.com, kuris, bjaurybė, niekaip nepadaro aktyvumo srauto (to, kur nauji komentarai ir įvykių pakeitimai) RSS. Google Reader pagalba per dieną aš susitvarkau su visomis interneto naujienomis per valandą. Tiesiog atsidarau GR ir skaitau. Kai perskaitau arba skaityti nenoriu, spaudžiu j, kai noriu paskaityti originalioje svetainėje, nes noriu paskaityti komentarus ar įsidėti prie bookmarks, spaudžiu v. Įsidėjęs turiu tik geriausius srautus, visus suskirstytus tag’ais ir, neturėdamas laiko, tiesiog perskaitau tuos, pažymėtus priority. O į juos persijungti užtrunka porą sekundžių: „gtpr↵“.

Pagaliau, Liferea pagalba aš gaunu itin skubius srautus, kaip kad pranešimus apie tai, kad neveikia mano tinklaraštis. Liferea praneša apie naujienas išmesdama standartinį operacinės įspėjimą.

Susirūpinimas Karoliu^

Aš nežinau, kas užtemdė akis Karoliui Pociui, kai jis parašė savo Twitteryje, kad jo „nuomonė apie RSS labai panaši į šio straipsnio autoriaus“. Gal tai, kad per daug prisiskaitė Mindaugo Dagio, teigiančio, kad Steve yra „genialus medijų analitikas“. Tikiu, kad tai laikina ir Karolis grįš į teisingų tinklaraštinikų gretas. Tikiuosi, Karolis giliau išnagrinės situaciją ir suformuos solidžią savo nuomonę.

Atsiprašau Karolio. Ankstesnis mano nuomonės kišimas buvo pernelyg akiplėšiškas.

Tiesą sakant, aš net suabejojau – gal aš ko nors nesuprantu, gal Steve Gillmor iš tiesų yra kažkoks gigantas? Nuėjau internetan paieškoti.

Jis turi:

• tinklaraštį, kurio netnaujino nuo pereitų metų vasario;
• podcastą, kurio neįvertinau, nes tikrai labai daug laiko reikia perklausyti bent porai leidimų;
• twitterį, kuriame pusė žinunčių yra apie twitterį , FriendFeed ir Facebook;
  Bet rimtai, kiek galima twitteryje rašyti apie twitteryje, o podcastuose kalbėti apie podcastus? „O, twitteris yra gerai“ – „Taip, twitteris yra gerai“ – „Tai ką šiandien man kas naujo patwitins apie twitterį?“
  Dar jo twitteryje labai patiko „Liked “Rest in Peace, RSS”“. „Liked“? You fucking wrote it!
  Ne ką blogiau yra ir „track obviates need for @replies and hashtags, saves 2 characters“. Didelis ir suaugęs žmogus užsiima tuo, kad kalba apie dviejų simbolių taupymą. Kodėl? Nes netelpa į suknistus 140 simbolių;

Pagaliau radau, kad vienas įžymiausių ir labiausiai pripažintų šiuolaikinių pasaulio kompiuterijos inžinierių, Joel Spolsky, štai tai turi pasakyti apie Steve Gillmor: „Nobody I know can understand a thing Steve Gillmor is talking about, mainly because he makes so many obscure references without explaining them.“; „if you follow closely, Gillmor’s entire argument fell apart under scrutiny,“

Smalsu: straipsnyje, kurį kritikuoja Joel, Steve gana teigiamai pamini RSS. Tiesa, tas straipsnis parašytas prieš 2,5 metus.

Ką gi, po objektyvios ir išsamios 10 minučių analizės (sarcasm), nieko neprarandu, sakydamas „Fuck Steve Gillmor and his publicity stunts. Fuck them.“

Vėlyvas P.S.: Nuorodos internete^

Velniop sutrumpintus adresus. Velniop.

Neaišku^

Pirmoji sutrumpinų adresų problema yra tai, kad yra absoliučiai neaišku, kur jie veda. Normali nuoroda atrodo šitaip:

„Aš pažįstu Karolį.“

Atkreipkite dėmesį į tris informacijos sluoksnius:

• pabrauktą tekstą „Karolį“. Jis yra teksto dalis, kurią aš parašau prieš sudeliodamas nuorodas. Tiesiog prasmingas, turiningas tekstas. Pabraukta yra būtent tai, kas susiję su nuoroda. Jeigu būtų pabraukta „pažįstu Karolį“, tuomet nuoroda turėtų vesti į mūsų draugystės ryšio aprašymą. Dabar gi ji vedą į Karolį identifikuojantį puslapį;
• nuorodos pavadinimą „Karoliaus Pociaus tinklaraštis“, kuris aprašo, kur veda nuoroda, ir kurį galima pamatyti, užvedus pelytę ant nuorodos ir palaukius;
• URI adresą, kurį galima dažniausiai pamatyti naršyklės apačioje ir kuriuo naudojantis galima įsitikinti, kad nuoroda tikra, mat ji veda į karolis.pocius.lt, o ne į gay.com, goatse.cx, ar rick-astley.com/never-gonna-give-you-up.

Nuorodos, kuri yra bloga, atrodo šitaip:

„TVF irgi daro klaidų http://bit.ly/W51D2“

Atleiskite, suklydau. Ji nėra bloga, ji suknistai idiotiška. Tiesa, šiuo atveju petras, nuorodos autorius, nėra niekuo kaltas – tokias sąlygas sukuria Twitter. Kodėl ta pati žinutė negalėtų būti užrašyta gražiai:

„TVF irgi daro klaidų“

Kai kurie pasakys, kad Twitterio esmė – rašyti greitai ir visų šių nuorodų apipavidalinimas užtrunka ilgai. Nesąmonė! Paprasčiausias sprendimas – automatizuotai Twitterio pusėje nuorodas keisti ne sutrumpintais variantais (taip, twi pats keičia nuorodas), bet mažu paveiksliuku ala ar , o URL palikti tą patį, kad bent į jį galėtų pažiūrėti skaitytojai.

Lėta^

Papildoma užklausa per internetą – yeay! Ak, bet tiesa, Twitteriui nusišikti ant greičio. Dar prieš mėnesį jų kodas tingėjo spausti paveiksliukus, todėl, atsidarius Twitterio srautą, vietoj

naršyklė siuntėsi

(nukirpta, kad nesusprogdintų mano tinklaraščio, bet Twittery siuntėsi visas originalas)

Ir mažino nuotrauką jau naršyklė. Tai 300 kartų didesnė nuotrauka! Ačiu Dievui, kažkas juos pamaigė ir jie susiprato.

Be abejo, aš tiesiog galėjau susimažinti savo nuotrauką pats, prieš siūsdamas ją į twitterį, bet kam? Man patogiau, kad jis pats sumažina, kitiem tas pats ir niekas net nesusimąstė, kiek idiotiškas yra Twitter skriptas.

Nesaugu^

Spėkite, kas įvyks, kai bit.ly nuluš? Visos nuorodos, padarytos per jį, neveiks. Visai. Kodėl bit.ly gali nulužti? Hmm… Todėl kad niekas internete neturi 100% uptime? Viskas lūžta. Kam reikia įsidėti papildomos rizikos?

Spėkite, kas įvyks, kai bit.ly savininkai nuspres, kad jiems tai per brangiai kainuoja? Taip, vėl niekas neveiks.

Žinoma, pakanka pasakyti, kad per trumpinimo sistemas dedamos tik mažos vertės nuorodos. Gerai.

Spėkite, kas įvyks, kai piktadaris užvaldys bit.ly (arba nulauš, kas nėra reta, arba pats savininkas pasirodys blogas)? Banali gudrybė – visas nuorodas į „facebook.com/grazuoleee/foto/14577“ jis pakeis į „faceb00k.com/grazuoleee/foto/14577“, ar dar gudresnį variantą, pasinaudojant Unicode galias, kuriame yra ne viena pora vienodai atrodančių, bet skirtingų simbolių. Dabar visi, kas spaus ant nuorodos (o jos šaltinis – patikimas draugas Twitteryje, o ne spamo laiškas!), pateks į netikrą Facebook, kur įsilogins ir atiduos savo duomenis piktadariui. O jei tai ne facebook.com, o google.com? Paypal.com?

Išvados^

Velniop sutrumpintus adresus. Tiesiog velniop. Nėra techninės priežasties jų egzistavimui. Niekas nesiunčia nuorodas SMSais.

Taip, yra įrankiai, kaip Troys Twitter Script, išskleidžiantys adresus Twitteryje. Bet tai papildomas, kitų asmenų, storas skriptas. Bah.

Kai trumpų nuorodų tikrai reikia, autorius jas pats pagamina. Todėl aš turiu „katinas.org/rss-twitter“, kuris veda į šį įrašą.

Disclaimer^

Skirtingai nuo Steve’o, aš nesakau, kad Twitteris – šūdas ir turi mirti. Jis turi savų panaudojimų. Kažkam, pasirodo, yra patogu naudoti jį naujienoms gauti – puiku. Bet man ir, mano nuomone, visiems, kas vertina efektyvumą – Twitteris naudingas tik pačatinti. Pasedėti, kaip senais gerais laikais sedėjome IRC. #baras, #lyceum (kurį, man pavogus su Račo pagalba, buvę savininkai, pasinaudoję draugystę su tinklo administratoriais, atemė iš manęs atgal) ir kiti. Ak.